Prieš šimtmetį, kai Lietuvos valstybė tarptautinėje erdvėje tik žengė pirmuosius diplomatijos žingsnius, tarp diplomatų ir politikų svarbią vietą užėmė Vaclovas Sidzikauskas. Gimęs ir augęs Šiaudinės kaime, kaip pats sakė, įspraustame tarp Kidulių ir Kaimelio dvarų, jis Lietuvos labui nuveikė daug reikšmingų darbų, tačiau vis dar yra nepelnytai primirštas. Todėl balandžio 19-osios vakarą Kidulių dvaro svirne buvo surengtas atminimo renginys „Lietuvos diplomatijos pradžia: pėdsakas Kidulių istorijoje“. Tai buvo savotiškas pokalbis prie apskrito stalo, prisiliečiant prie svarbiausių V. Sidzikausko pasiekimų, pasidalinant mintimis apie diplomatiją ir jos reikšmę šaliai.
Balandžio 10 d. suėjo 131-eri metai, kai Šiaudinėje gimė V. Sidzikauskas. Renginį organizavusi Šakių KC Gelgaudiškio padalinio vadovė Diana Sederavičiūtė-Šakalienė sveikindamasi su susirinkusiais pasidalino, kokių motyvų vedama ji su bendraminčiais sukvietė garbius dalyvius prie apskrito stalo: „Šis žemietis čia yra prisimenamas ir ta žinia apie jo Lietuvai padarytus darbus sklinda. Galbūt plačiai apžvelgti jo gyvenimo ir veiklos nepavyks, tačiau panagrinėti keletą svarbesnių epizodų tikrai verta.“
Pokalbiui apie V. Sidzikauską ir apie diplomatijos reikšmę valstybei, apie anų ir šių laikų diplomatiją buvo pakviesti filosofas Arvydas Juozaitis, Sidzikauskų giminės istorijos puoselėtojas Vygintas Sidzikauskas, kiduliškis kraštotyrininkas Vincas Kriščiūnas, o diskusiją moderavo žurnalistė Giedrimė Didžiapetrienė. Ji priminė, kad tai jau trečiasis renginys, skirtas V. Sidzikausko asmenybei.
„V. Sidzikauską turime ne tik prisiminti, bet nagrinėti, analizuoti jo veiklą, permąstyti, kodėl jam ir kitiems to meto diplomatams sekėsi nuveikti reikšmingus darbus“, – pradėdama pokalbį-diskusiją kalbėjo G. Didžiapetrienė ir kvietė visus bendrai dalintis savo įžvalgomis. 
V. Venslovaičio nuotr.
Kiduliškis V. Kriščiūnas sako, kad Kidulių krašto žemės derlingos, o žmonės čia darbštūs, todėl jo nestebina, kad V. Sidzikauskas, kilęs iš „reto darbštumo“ šeimos, kuri labai vertino mokslą, tapo tuo, kuo tapo.
„O mes, kiduliečiai, esame šiek tiek apsileidę, neturime net jo vardu pavadintos gatvės“, – apgailestavo V. Kriščiūnas.
Tiesa, vienas atminimo pagarbos ženklų yra – 2016 m. Kiduliuose buvo atidengta atminimo lenta, skirta broliams Vaclovui ir Vladui Sidzikauskams.
Savo giminystės ryšius susirinkusiems išaiškinęs Vygintas Sidzikauskas tiesiog serga savo giminės istorija, todėl vos tik randa progą papildyti žinias naujais faktais, būtinai ja pasinaudoja, o gavęs kvietimą pakalbėti, mielai dalinasi savomis įžvalgomis. Pasak jo, Vaclovas Sidzikauskas buvo ryški ir lyderiaujanti asmenybė dėl asmeninių savybių, kuriomis kiti to laikmečio diplomatai, matyt, nepasižymėjo. Apie jį, pasirodo, nemažai medžiagos galima rasti kaimyninės Latvijos archyvuose, turbūt ir Estijoje rastume, o Lietuvoje informacija gana skurdi. Yra jo paties rašyta prisiminimų knyga „Lietuvos diplomatijos paraštėje“ (išleista 1994m.), retai kada jo vardą išgirsi istorikų lūpose ar žiniasklaidoje. Kodėl jis nepelnytai pamirštas? A. Juozaitis žvelgia į tai be nuoskaudos: „Vadinasi, bus laiko atsigriebti, atverti tai, kas buvo užmiršta. Yra tokia kategorija žmonių kaip Sidzikauskas, kuris buvo diplomatas, neturėjęs pastovios vietos, važinėjo iš vienos vietos į kitą, bet darė struktūrinę įtaką, formavo politiką. Jis buvo tiek pat svarbus nelyginant koks laisvasis radikalas organizme. Juk jie gali organizmui padėti pasveikti arba jį susargdinti. Mes tiesiog dabar esame ant slenksčio, kai Sidzikausko asmenybė atsiskleis ir čia negali būti net kalbos, ar bus gatvė jo vardu, ar bus statomi paminklai...“
Įsigilinti į gausybę diplomato gyvenimo vingių, įvykių, nepasimesti tarp gausybės darbų „neparuošus namų darbų“ nebuvo paprasta. Tačiau tai buvo dar vienas argumentas šia asmenybe dar daugiau pasidomėti, apie jį dažniau prabilti ar bent jau perskaityti prisiminimus. 
V. Venslovaičio nuotr.
Nors pats V. Sidzikauskas lyg ir planavo tapti teisininku, tačiau likimas jam lėmė arti diplomatijos vagą ir tapti pirmo ryškumo diplomatijos žvaigžde. Jam tekdavo atsakingiausios misijos: nuo derybų dėl mūsų valstybės pripažinimo, kovos dėl Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai iki mūšių su vokiečiais dėl uostamiesčio statuso Hagos tribunole bei Lietuvos ir Lenkijos bylos dėl tranzito Nemunu. Jis tik per plauką išvengė Sibiro lagerių, tačiau patyrė Aušvico koncentracijos stovyklos siaubą. V. Sidzikausko biografijoje rastume ir drabstymo purvu pėdsakų, kurie kartais prisimenami ir šiandien. Sovietinio saugumo dokumentuose galima rasti žinių apie jo bendradarbiavimą su NKVD, kurį pats diplomatas prisiminimuose kategoriškai neigia.
V. Sidzikauskas gimė 1893 m. Šiaudinės kaime, Šakių apskrityje. Baigęs Veiverių mokytojų seminariją, 1916 m. jis pradėjo teisės studijas Maskvoje, vėliau jas tęsė Berno universitete, o baigė Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1919 m. spalio mėn. jis pradėjo dirbti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1934 m. V. Sidzikauskas pasitraukė iš diplomatinės tarnybos, dirbo bendrovės „Shell“ Lietuvos filialo direktoriumi, tuo pat metu Klaipėdos prekybos institute dėstė diplomatijos teisę. 1941 m. jis slapta persikėlė į Vokietiją, tačiau buvo gestapo suimtas ir dvejus metus kalintas Soldau ir Osvecimo koncentracijos stovyklose. Vėliau V. Sidzikauskas gyveno Berlyne, o 1950 m. persikėlė į JAV. V. Sidzikauskas mirė 1973 m. Čikagoje, palaidotas Niujorke.
Ona iš Patamošupių:
